Interviu „Verslo žinioms“

Su ECB vykdomosios valdybos nariu Philipu R. Lane kalbėjosi Emilis Lingė ir Dalius Simėnas

2022 m. sausio 25 d.

Šįryt žiniose perskaičiau, kad, vertinant pagal naujausią šį pirmadienį paskelbtą pirkimo vadybininkų indeksą, sausio mėn. euro zonos ekonomikos atsigavimas dar sulėtėjo. Tai susiję su naujais apribojimais, įvestais siekiant sustabdyti koronaviruso (COVID-19) atmainos omikron plitimą. Taigi kokia Jūsų nuomonė apie euro zonos padėtį šiandien, praėjus dvejiems pandemijos metams, ir kokios ateities perspektyvos?

Atmaina omikron artimiausiu laikotarpiu kelia tam tikrą riziką. Tačiau, manau, tampa vis akivaizdžiau, kad jos poveikis bus juntamas tik kelias savaites. Taigi tai nebus veiksnys, darysiantis poveikį ekonominio aktyvumo lygiui visus metus. Šiuo atveju veikiausiai kalbame apie kelias savaites juntamą poveikį. Dėl to manau, kad omikron dabar kelia mažiau susirūpinimo nei gruodžio mėn. Kalbant apie pandemiją bendrai, manau, galime pagrįstai teigti, kad iki šiol atsigavimas buvo stipresnis, nei tikėtasi – palyginti, pavyzdžiui, su 2020 m. pradžia, kai pandemija tik prasidėjo. Pirmieji pandemijos mėnesiai buvo kupini nerimo. Tačiau iš esmės, 2021 m. sukūrus vakcinas ir prasidėjus skiepijimui, pamatėme, kad tiek euro zonos, tiek pasaulio ekonomika atsigauna sparčiau, nei tikėtasi. Vertindami 2022 m., manome, kad tai bus dar vieni spartaus atsigavimo metai. Tad atsigavimas apskritai yra stiprus, palaikomas daugeliu fiskalinės ir pinigų politikos priemonių. Kalbant bendrai, manau, kad tiek dėl taikomų visuomenės sveikatos priemonių, tiek dėl kitų priemonių tikėtina, kad euro zona po pandemijos gali atsigauti gana gerai.

Grįžkime į pandemijos pradžią. 2020 m. visos euro zonos ekonomika susitraukė daugiau nei 6 proc. Tačiau Airijos ekonomika augo 3,4 proc. tempu. Lietuvos ekonomika taip pat išvengė nuosmukio. Jūsų nuomone, kodėl praėjusiais metais nei Lietuvos, nei Airijos ekonomikoje nepasireiškė euro zonoje fiksuotos nuosmukio tendencijos?

Štai ką manau: kai kurie pasaulio ekonomikos sektoriai ir per pandemiją galėjo tęsti darbą. Tad atsigavimas sektoriuose, kurių veiklą pandemija galėjo trikdyti kelis mėnesius, net ir 2020 m. buvo nemažas. Sektoriai, kuriuose Lietuva yra reikšmingas dalyvis, ir sektoriai, kuriuose Airija yra reikšmingas dalyvis, įskaitant didelį daugiašalių įmonių skaičių, pasirodė esą gana atsparūs. Tačiau sakyčiau, kad ir Airijoje, ir Lietuvoje nemažai sektorių nukentėjo. Vertinant bendrai, nors abiejų šalių ekonomika ir augo, vis dėlto pandemija galėjo labai pakenkti paslaugų sričiai.

Pernai gruodžio mėn. euro zonos infliacija pasiekė rekordinį 5 proc. lygį. Ar nerimaujate dėl tolesnio infliacijos didėjimo euro zonoje?

Pandemijos metus – 2020, 2021 ir 2022 m. – turėtume vertinti kaip sudarančius pandemijos ciklą. Pirmaisiais metais, t. y. 2020 m., infliacija buvo palyginti nedidelė. 2021 m. antrąjį pusmetį ji tapo gana didelė. Vertindami 2022-uosius, manome, kad metų pradžioje infliacija vis dar bus didelė, bet vėliau, ypač artėjant metų pabaigai, ji sumažės. Taigi pirmojoje metų pusėje infliacija dar bus didelė, bet tikrai tikimės, kad vėliau šiais metais ji gerokai sumažės.

Ar manote, kad metų pradžioje infliacija pakils virš 5 proc. lygio? Kokį infliacijos lygį numatote metų pabaigoje?

Iš prognozių, kurias parengėme gruodžio mėn., aiškiai matyti, jog tikimės, kad euro zonoje infliacija – kalbant apie šiuos metus bendrai – bus apie 3,2 proc., o 2023 ir 2024 m. – žemiau 2 proc. Palyginti su aukščiausiu infliacijos lygiu, šis sumažėjimas tikrai reikšmingas. Dar atidžiai stebėsime, kokiu tempu infliacija mažės. Tad užuot telkę dėmesį į infliacijos pokytį kas mėnesį, mes aiškiai matome bendrą jos raidos kryptį – tai, kad šiems metams įsibėgėjant infliacija sumažės. Tiesą sakant, kaip žinote, gruodžio mėn. prognozėse numatėme, kad per ateinančius porą metų infliacija nukris žemiau siekiamo 2 proc. lygio.

Kalbant apie kylančias energijos ir paslaugų kainas, kokias ECB pinigų politikos korekcijas numatote, jei kainos kils daugiau, nei prognozavote?

Mano manymu, visada aiškiai įvardijame, jog vadovaujamės siekiu užtikrinti 2 proc. lygio infliaciją vidutiniu laikotarpiu. Taigi savo politikos priemones – ar tai būtų turto pirkimas, tikslinės skolinimo programos ar mūsų palūkanų normos – koreguosime taip, kad šį tikslą pasiektume. Uždavėte hipotetinį klausimą, o hipotezė tokia „kas nutiks, jei infliacija bus didesnė, nei prognozavome“. Norėčiau aiškiai pabrėžti, kad labai svarbu yra tai, ar infliacija iš esmės nusistovės ties mūsų siekiamu 2 proc. lygiu, ko mes ir norime, ar vis tik gali rastis ženklų, kad infliacija reikšmingai ilgai bus gerokai virš 2 proc. Jei atsirastų duomenų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kad infliacija gali būti per didelė, palyginti su 2 proc., tuomet, žinoma, reaguotume. Taip pat esame aiškiai informavę apie veiksmų seką, kurios laikytumėmės. Pagal pirmiau minėtą scenarijų, pirmiausia priimtume sprendimą nutraukti grynuosius turto pirkimus. Ir tik nustoję vykdyti šiuos pirkimus vertintume palūkanų normų didinimo kriterijus. Taigi visų pirma atsižvelgsime į duomenis ir savo vertinimą. Kiekvieną mėnesį ir kiekvieną ketvirtį žinosime vis daugiau, kokias tendencijas rodo duomenys.

Ar yra rizikos, kad pasireikš antrinis infliacijos poveikis, pavyzdžiui, darbo užmokesčio kilimas?

Daug laiko praleidžiame nagrinėdami tarpusavio sąsajas. Viena iš tokių sąsajų yra tai, kad padidėjusios pragyvenimo išlaidos gali tapti veiksniu derybose dėl darbo užmokesčio. Manome, tai akivaizdu. Klausimas būtų – kokiu lygiu, nes juk, nepamirškime, ne tik vartotojai patiria tiesiogines su energija susijusias išlaidas, energija taip pat sudaro dalį įmonių išlaidų. Kylančios energijos kainos gali reikšti ir kylančias maisto, prekių ir paslaugų kainas. Mes taip pat analizuojame, kokią prekių ir paslaugų kainų padidėjimo dalį gali sudaryti energijos kainų padidėjimas. Kol kas nematome didelių darbo užmokesčio pokyčių. Numatome, kad darbo užmokesčio pokyčių tikrai bus, bet šiuo atveju pagrindinis klausimas – kokio jie bus dydžio. Nes juk tam, kad euro zonoje infliacija būtų apie 2 proc. dydžio ir kad darbo našumas galėtų, kaip paprastai, didėti apie 1 proc., darbo užmokestis euro zonoje vidutiniškai turėtų padidėti apie 3 proc. per metus, nes tai būtų suderinama su siekiama 2 proc. dydžio infliacija. Šiuo metu tokio masto darbo užmokesčio didėjimo nematome. Bet, žinoma, šią sritį stebėsime visus metus.

Kai kurie Jūsų kolegos minėjo dar vieną riziką. Ar manote, kad euro zonos infliacijos didėjimą skatina ir investicijos į žaliąją energiją?

Mano manymu, tai sudėtingas klausimas. Norėčiau pabrėžti, kad tai, ką matome dabar, yra pasaulinių energijos kainų didėjimas. Euro zona importuoja energiją iš kitų pasaulio šalių. Todėl šis scenarijus labai skiriasi nuo to scenarijaus, kurio galėtume tikėtis artimiausiais metais, t. y. jei, pavyzdžiui, būtų vykdoma anglies dioksido kainos didinimo politika, įgyvendinant perėjimą nuo daug anglies dioksido išskiriančios ekonomikos. Jei vykdant atitinkamą vidaus politiką dėl mokesčių ar reguliavimo didėja anglies dioksido kaina, iš anglies dioksido mokesčio gautos pajamos, pavyzdžiui, gali būti panaudotos vidaus ekonomikoje ir gali ją paskatinti. Tačiau dabartinės aplinkybės yra kitokios. Importo iš kitų pasaulio šalių kainos yra padidėjusios. Dėl to mažėja pragyvenimo lygis ir didėja sąskaita už importą. Tai daro neigiamą poveikį, nes mažėja pajamos, mažėja vartojimas. Mano manymu, diskusija apie žaliosios energijos politikos ateitį yra labai įdomi ir labai svarbi. Jau ir dabar jai tenka tam tikras vaidmuo. Tačiau šiuo metu pagrindinė problema yra pasaulinių energijos kainų didėjimas, o ne perėjimas. Net neabejoju, kad prie šios temos dar grįšime.

Kokie, Jūsų manymu, galėtų būti scenarijai, kad palūkanų normos euro zonoje būtų padidintos?

Norėčiau paminėti tris scenarijus ir dar kartą pabrėžti, kad jie tėra hipotetiniai. Pagal vieną iš scenarijų, veiksniai, lėmę nedidelę infliaciją iki pandemijos, iš esmės vėl pasireikš ir po pandemijos. Taigi, vienas iš scenarijų yra toks, kad pasaulio ekonomika vėl grįš prie gana žemo infliacijos lygio. Pagal antrąjį scenarijų numatoma, kad kai kurie iš šių nepalankių veiksnių nebepasireikš, ir mums iš tikrųjų gali būti lengviau pasiekti 2 proc. dydžio infliacijos tikslą. Taigi, tai yra vidurinysis scenarijus, pagal kurį infliacija stabilizuosis ties 2 proc. O trečiasis scenarijus yra toks, kad infliacija padidės ir kils rizika, jog ji bus gerokai didesnė negu 2 proc. Pagal šį trečiąjį scenarijų, jei infliacija ilgą laiką bus gerokai didesnė negu 2 proc., reikės griežtinti pinigų politiką. Tokiu atveju turėtume imtis veiksmų. Pagal vidurinįjį scenarijų, numatantį, kad infliacija stabilizuojasi ties 2 proc., bėgant laikui mes tikrai normalizuotume pinigų politiką. Jei infliacija būtų stabili ir svyruotų ties 2 proc., politika, kurią vykdome stengdamiesi įveikti labai mažą infliaciją, būtų nebereikalinga. O pirmajame scenarijuje, numatančiame gerokai mažesnę nei 2 proc. infliaciją, politika, kurią vykdėme kovodami su maža infliacija, vis dar būtų aktuali. Taigi, štai kaip aš matau pasaulį. Tačiau yra trys scenarijai. Pirmas – ir toliau turime spręsti mažos infliacijos problemą. Antras – pakankamai sklandžiai stabilizuojame infliaciją ties 2 proc. Ir trečias – jei infliacija ilgą laiką bus didesnė kaip 2 proc., reikės griežtinti politiką. Taigi, tai yra trys labai skirtingi scenarijai.

Kuris iš šių trijų scenarijų, Jūsų nuomone, yra realiausias atsižvelgiant į dabartinę ekonominę padėtį?

Pagal gruodžio mėn. prognozėse paskelbtą vertinimą, mes iš tiesų prognozavome, kad infliacija vėl sumažės iki žemesnio kaip 2 proc. lygio. Tačiau taip pat pabrėžėme, kad vyraujant neapibrėžtumui vertinimas, be abejo, gali pasikeisti, kai gausime daugiau duomenų. Vis tik, kalbant apie euro zoną, pasakyčiau, kad įmanoma ir tai, jog susiklostys tam tikros aplinkybės ir infliacija stabilizuosis ties maždaug 2 proc. Manau, kad mažiau tikėtinas yra scenarijus, pagal kurį infliacija ilgą laiką būtų gerokai didesnė nei 2 proc. ir dėl to reikėtų labai sugriežtinti politiką. Mano nuomone, toks scenarijus euro zonoje būtų mažiau tikėtinas nei kiti du scenarijai.

Po 2007–2009 m. finansų krizės išaugusios vyriausybių skolinimosi išlaidos 2010–2013 m. lėmė euro zonos skolų krizę, smogusią kai kurioms pietinėms ES valstybėms narėms bei Airijai. Per pandemiją įsiskolinimo lygis labai padidėjo. Jei palūkanų normos pakils, ar yra pavojus, kad kils dar viena skolų krizė?

Norėčiau pabrėžti du svarbius dalykus. Pirma, tuo metu šalyse apskritai buvo didelė tiek privačiojo sektoriaus skola (daug namų ūkių ir įmonių buvo labai įsiskolinę), tiek valdžios sektoriaus skola. Tai – labai rimta problema. Šios pandemijos metu matėme, kad ir šalių vyriausybės, ir tam tikrų rūšių įmonės skolinosi daugiau, o namų ūkiai labai taupė. Bankų sektoriuje taip pat yra bankų, pajėgių geriau susitvarkyti su skola, nes jie padidino savo kapitalo pozicijas. Nors euro zonoje šalių vyriausybių ir kai kurių įmonių įsiskolinimas padidėjo, o namų ūkių atveju – sumažėjo, manau, kad šiandien padėtis yra kitokia negu prieš dešimt metų, nes bankų, kurie yra tarsi sistemos viduryje, būklė yra geresnė. Antra, tendencinis palūkanų normų lygis, mūsų manymu, dabar yra mažesnis negu prieš dešimtmetį. Todėl kai palūkanų normos ims didėti, jos didės nuo labai žemo lygio. Ir tai yra svarbu.

Pabaigai, norėčiau paklausti apie situaciją, pastaruoju metu sulaukiančią daug dėmesio. Turiu omenyje prastėjančią geopolitinę padėtį Ukrainoje dėl galimo Rusijos karinio puolimo. Jei geopolitinė padėtis Europoje dar pablogėtų, ar tai, Jūsų manymu, turės netiesioginės įtakos ECB pinigų politikai?

Geopolitika visada yra svarbu. Mano manymu, jei pažvelgtume į pasaulio ekonomikos, Europos ekonomikos istoriją, pastebėtume, kad geopolitiniai įvykiai daro didelį poveikį prekybai, pasaulinėms kainoms ir neapibrėžtumui. Todėl, žinoma, mes labai atidžiai stebėsime tokius veiksnius. Jau kalbėjome apie pakilusias energijos kainas. Be jokios abejonės, yra ryšys tarp pakilusių energijos kainų ir susidariusios įtemptos padėties. Taigi tai labai tiesiogiai susiję ir su mumis.